1461 m. ruduo

Mus pažadina apie pavojų skalambijantis varpas. Šoku iš lovos, užsimetu apsiaustą ir puolu į vaiko kambarį. Mano berniukas velkasi trumpas kelnytes ir šaukia, kad atneštų batus. Auklė pakelia galvą, kai įsiveržiu į kambarį.

— Miledi, ar žinote, kas nutiko?

Purtau galvą ir dairausi pro langą. Pakeliamosios grotos žvangėdamos leidžiasi, sargyba ir arklininkai virsta iš kambarių kažką šūkaudami. Tarp vyrų pamatau tyliai ir ramiai prie sargybinio bokštelio artėjantį savo vyrą.

— Leidžiuosi žemyn, — sakau auklei.

— Ir aš! Ir aš! — čirška mano sūnus. — Paduokite man kardą.

— Kardo tau neprireiks, — atsakau, — bet gali eiti kartu, jei pažadėsi nesitraukti nuo manęs.

— Ar galėčiau palydėti mažąjį grafą, miledi? — teiraujasi auklė. Žinau, ji mano, kad nesugebėsiu suvaldyti berniuko, todėl net iškaistu susierzinusi, tačiau linkteliu ir visi trys pasileidžiame laiptais žemyn, per kiemą, siaurais laiptais į bokštą, kur mano vyras ir sargybos kapitonas žvelgia virš dantytos sienos į keliu risnojantį nedidelį pulką su Viljamo Herberto vėliava.

— Tesaugo mus Viešpats, — sukuždu.

Henris nusitempia savo auklę į tolimiausią bokšto kampą, iš kur gali matyti, kaip keliamas tiltas.

Vyras šypsosi man.

— Nemanau, kad mums gresia pavojus, — švelniai tarsteli. — Nė kiek neabejoju, kad Herbertui perduota ši pilis, gal net visa grafystė. Jis tik atvyko pareikšti savo teisių. O mes — jo netikėti svečiai.

— Ką mums daryti?

— Perduoti pilį jam.

— Perduoti pilį jam? — Jaučiuosi tokia sukrėsta išdavikiško savo sutuoktinio plano, kad prasižioju. — Tiesiog imti ir atiduoti raktus? Džaspero pilies raktus? Atverti duris ir pakviesti pietų?

— Tai jis pakvies mus pietų, — pataiso mane vyras. — Jeigu pilis, kaip manau, dabar priklauso jam.

— Juk neketinate taip paprastai jos atiduoti.

— Žinoma, ketinu, — atsako jis. — Jeigu karalius Edvardas padovanojo jam pilį ir perdavė Velso valdymą, tada pasielgsime kaip ištikimi pavaldiniai perduodami Herbertui, kas jam priklauso, ir atiduodami valdovui, kas dera.

— Ši pilis — Tiudorų, — šnypščiu. — Džaspero, o kol jo nėra, mano ir Henrio. Čia Henrio namai, čia mano pilis.

Mano vyras purto žilą galvą.

— Ne, brangioji. Pamiršai, kad soste naujas karalius, jis suteikia naujas teises ir dalija dovanas. Karūna nebepriklauso Lankasteriams, nepriklauso ir Velsas, netgi Pembruko pilis. Nesvarbu, kad tai buvo tavo namai, pilis atiteko savo ištikimybę įrodžiusiam Jorkui. Tikėjausi, kad Viljamui Hastingsui ar Varvikui, bet, kaip matome, šįkart pasisekė Viljamui Herbertui.

Jis pažvelgia per pilies sieną. Vyrai priartėjo per žmogaus balso atstumą.

— Džasperas būtų gynęsis, — rėžiu su kartėliu. — Jis būtų gynęs savo turtą. Jau geriau mirtų, negu atiduotų pilį tokiam kaip Herbertas. Nepasiduotų kaip moteris. Kautųsi. Herbertas yra išdavikas, ir aš nepriimsiu jo Džaspero pilyje.

Vyras žiūri į mane ir nebesišypso.

— Margareta, pati matai, kaip pasielgė Džasperas. Pati matai, ką jis pasirinko. Suprato, kad mūšis pralaimėtas, ir paliko pilį, paliko tavo sūnų ir tave. Paliko neatsigręždamas. Pareiškė, kad ilgi atsisveikinimai jam nepatinka, ir spruko, kur jam bus saugu, užjūrin. Jis pats man sakė, jog greičiausiai Pembruko užsigeis Herbertas, ir pageidavo, kad atiduotume. Pasakė, jog džiaugtųsi, jeigu liktume ir perduotume pilį Herbertui, kad tarnams nieko nenutiktų. Priešintis — beprasmiškai rizikuoti savo gyvybe. Dar kas, ir mums patiems gali tekti bėgti, kaip pabėgo Džasperas. Mūšis pralaimėtas, ir pralaimėtas Tautone, todėl tavo svainis paspruko.

— Jis nepaspruko, — atšaunu įsikarščiavusi.

— Bet čia jo nėra, taip? — pastebi Henrikas. Ir pasilenkęs virš gynybinės sienos surinka:

— Sveiki, sere Viljamai!

Stambus vyras raitelių priekyje sustabdo arklį ir palenkia vėliavą.

— Aš esu Viljamas, lordas Herbertas. Kas mane šaukia? Ar čia jūs, sere Henrikai Stafordai?

— Tas pats. Esu čia su žmona ledi Margareta ir jos sūnumi, Ričmondo grafu.

— O Džasperas Tiudoras, išdavikas, buvęs Pembruko grafas?

Mažasis Henris timpteli mane už rankos, pasilenkiu paklausyti.

— Juk mano dėdė tebėra Pembruko grafas, tiesa? Kodėl tas negeras žmogus sako, kad buvęs?

— Mes jo niekada nevadinsime šitaip, — prisiekiu. — Savo maldose visada minėsime jį kaip Pembruko grafą. Tik Jorkai mano kitaip. Jie visi melagiai.

— Džasperas Tiudoras išvyko, — šūkteli seras Henrikas. — Duodu garbės žodį, kad jo nėra nei pilyje, nei apylinkėse.

— Karalius Edvardas, tesaugo jį Dievas, suteikė man pilį ir Velso valdymą! — griaudėja Herbertas iš apačios. — Ar atversite vartus ir priimsite šeimininką?

— Atversiu, — linksmai atsiliepia seras Henrikas ir linkteli sargybos kapitonui. Du vyrai pasileidžia tekini vykdyti įsakymo ir savo akimis netikėdama stebiu, kaip pakeliamos grotos, nuleidžiamas tiltas ir raudona Tiudorų vėliava, vikriai kaip išdavikė, nuslysta stiebu ir dingsta, tarsi nebūtų plevėsavusi virš pilies, kiek aš atsimenu.

Viljamas Herbertas pasveikina karius prie vartų ir įjoja dabar jau į savo pilį maloniai nusiteikęs. Nulipa nuo balno ant pakylos, tarsi ji visus tuos metus jam buvo pastatyta.

Iš įtūžio tą vakarą per pietus negaliu prasižioti, o mano vyras ir lordas Herbertas kalbasi apie naująjį karalių, apie tikimybę, kad įsiverš prancūzai, apie pavojus, kuriuos kelia Angliją trypianti škotų armija, lyg jie būtų mūsų priešai, o ne gelbėtojai. Jaučiu, kaip tvenkiasi neapykanta vyrui dėl jo nerūpestingumo, nepakeliu akių nuo lėkštės, prasižioju tik kažko tiesiai paklausta. Tiesą sakant, lordas Herbertas į mane nesikreipia iki to momento, kai pakylu nuo stalo eiti, o tada dirsteli į mano vyrą ir pareiškia:

— Norėsiu pasikalbėti su jumis apie jaunąjį Henrį Tiudorą. Susitinkam po pietų mažojoje svetainėje?

— Žinoma, — atsiliepia mano vyras už mane, užkirsdamas kelią pasipriešinti. — Esu tikras, kad ledi Margareta parūpins mums gero vyno ir vaisių.

Nulenkusi galvą palieku vyrus gerti ir draugiškai šnekučiuotis, o paskui laukiu krėsle prie židinio. Man netenka ilgai nerimauti. Abu įvirsta į kambarį kalbėdami apie medžioklę, mano vyras giria aplinkines girias, lyg Džasperas nebūtų jų saugojęs ir puoselėjęs, lyg jos teisėtai nepriklausytų mano sūnui, o šis žmogėnas būtų ne įsibrovėlis, ne brakonierius, besikėsinąs į svetimą gerą.

— Kalbėsiu trumpai, — taria lordas Herbertas, sėsdamasis priešais ugnį pasišildyti nugaros, lyg židiny pleškėtų jo rąstai. — Aš paimu globoti berniuką, jis gyvens su manimi. Karalius po Kalėdų patvirtins, kad esu jo globėjas.

Staiga kilsteliu galvą, bet mano vyras netgi neatrodo nustebęs.

— Apsigyvensite čia? — teiraujasi, lyg daugiau niekas nerūpėtų.

— Raglane, — tarsteli seras Viljamas. — Ta pilis geriau pastatyta, mano žmonai patinka. Henris augs su mūsų vaikais, gaus padėtį atitinkantį išsilavinimą. Bet kada galėsite jį aplankyti.

— Labai miela, — atsiliepia mano vyras, nes aš tyliu. — Esu įsitikinęs, kad ledi Margareta labai jums dėkinga.

Henrikas žvilgsniu ragina mane padėkoti, bet aš negaliu.

— Jis turi likti pas mane, — lepteliu tiesmukai.

Lordas Herbertas papurto galvą.

— To niekada nebus, miledi. Jūsų sūnus yra didelių turtų ir garsios pavardės paveldėtojas. Kažkas turi juo rūpintis ir globoti. Jums, galima sakyti, pasisekė, kad globėjas būsiu aš. Nesitikiu, jog dabar tai suprasite, bet pakliūtų jis Neviliui, tektų iškeliauti pas nepažįstamus. Su manimi jis lieka Velse, galės pasilikti savo tarnus, gyventi krašte, kurį pažįsta. Mano žmona — geraširdė, augins jį kaip savo. O galėjo baigtis daug blogiau.

— Jis — mano sūnus! — sušunku. — Jis Lankasteris, jis yra įpėdinis...

— Esame labai dėkingi, — nutildo mane vyras.

Lordas Herbertas įsmeigia į mane akis.

— Jūsų sūnaus giminystė — abejotinas privalumas, miledi, — teškia jis. — Jumis dėtas, per daug tuo nesigirčiau. Jo pusbrolis, ankstesnis karalius, tremtyje rengia suokalbį su mūsų šalies priešais. Jo globėjas ir šių namų galva, Džasperas Tiudoras, pabėgęs. Už jo, kaip išdaviko, galvą paskirta premija. Jo senelis palydėjo galvą kaip išdavikas. Aš pats sugavau jo tėvą, o ir jūsų pačios tėvo mirtis anaiptol nebuvo garbinga. Jumis dėtas, džiaugčiausi, kad sūnus auga ištikimo Jorko šeimoje.

— Ji tikrai dėkinga, — pakartoja mano vyras. Ir priėjęs įsakmiai ištiesia ranką. Man tenka atsistoti ir įsikibti, tarsi viskam pritarčiau. — Mes pranešime žinią berniukui, kai atsikels iš ryto, o patys grįšime namo į Angliją, kai tik arkliai ir sargyba bus pasiruošę.

— Likite, — maloniai kviečia seras Viljamas. — Likite, kol vaikas pripras, būkite čia, kiek norite. Galėsime susimedžioti kelis elnius, kuriais taip rūpinosi Džasperas.

Ir ima kvatotis, o mano vyras, tas išverstakailis, juokiasi kartu.

Parjojame į namus Linkolnšyre nepraverdami lūpų, o pasiekusi slenkstį pasineriu į maldą ir studijas. Mano vyras po kelių kandžių pašaipų, į kurias neatsiliepiu, po paklausimo, ar norėčiau vykti su juo į Londoną — lyg galėčiau kelti koją į miestą, švenčiantį gėdą! — nukreipia dėmesį į mūsų dvarų valdymą ir verslą Londone. Naujojo karaliaus ryžtas išsaugoti taiką — tai daugiau darbo vietų lordams, ir mano vyras sužino, kad yra paskirtas išnaikinti korumpuotus bei savimi besirūpinančius vietos pareigūnus, kurie klestėjo prie palaido karaliaus Henrio valdžios. Teismai dabar garantuoja teisingumą visiems, ne tik tiems, kurie geba papirkti teismo pareigūnus. Naujasis karalius Edvardas sukviečia parlamentą ir pareiškia ketinąs išsilaikyti pats, neslėgti šalies sunkiais mokesčiais. Jis nurodo užtikrinti saugumą keliuose ir sumažinti asmenines kariuomenes. Liepia traukti atsakomybėn nusikaltėlius ir plėšikus, sutramdyti smurtą smuklėse ir vieškeliuose. Visi su džiaugsmu sutinka šias permainas, pranašauja Anglijai klestėjimą ir taiką su šlovinguoju Jorko sūnumi priešakyje. Visi patenkinti reformomis ir pakeitimais. Atrodo, visi įsimylėję gražuolį Jorko sūnų. Visi, išskyrus mane.

Karalius Edvardas yra jaunas, devyniolikos metų vyras, vos metais vyresnis už mane. Jis išgyveno tėvo mirtį kaip ir aš, svajojo apie šlovę, kaip ir aš, tačiau pats stojo galingos kariaunos priekyje ir užėmė Anglijos sostą, o aš nenuveikiau nieko. Tai jis buvo Anglijos Žana D’Ark, o ne aš. Negaliu netgi auginti savo vaiko. Tas vaikinas, tas Edvardas, kuris garbinamas kaip gražuolis, narsuolis ir stipruolis, yra visų gerbiama baltoji Anglijos rožė, o aš esu niekas. Jį dievina moterys, jos dainuoja apie jo grožį ir žavesį. O aš negaliu netgi pasirodyti jo dvare. Manęs niekas nežino. Esu gėlelė, kuri praranda savo grožį dykumoje. Jis manęs akyse nėra matęs. Apie mane niekas nesukūrė jokios, net trumpiausios baladės, niekas neapdainavo mano dailumo. Esu vyro be ambicijų, vyro, kuris joja į karą tik prispirtas, žmona. Esu motina sūnaus, kurį augina mano priešai, esu mylimoji žmogaus, kuris nugalėtas slapstosi tremtyje. Vis labiau trumpėjančias nykiausių metų dienas leidžiu ant kelių, melsdama Viešpaties, kad praeitų ši tamsi naktis, kad praslinktų šalta žiema, kad nuverstų Jorkų viešpatavimą ir leistų Lankasteriams užimti deramą vietą.